Laukiamas spartus atsinaujinančios energijos augimas. Kokia situacija Lietuvoje ir Baltijos šalyse?

Atsinaujinančios energijos šalių patrauklumo indeksas: Norint pasiekti ES 2050 m. išmetamųjų teršalų kiekio tisklą, reikia novatoriškų ir plataus užmojo veiksnių.

EY jau 58-ą kartą visame pasaulyje atliktas atsinaujinančios energijos šalių patrauklumo indekso tyrimas atskleidžia, kad dabar sąlygos itin palankios sparčiam atsinaujinančios energijos augimui. Tuo pačiu metu įvairūs veiksniai, tokie kaip rinkos paklausos ir pasiūlos situacija, efektyvių technologijų plėtra, nacionalinės politikos pokyčiai, didėjanti aplinkosaugos, socialinių ir valdymo (angl. ESG) svarba visuomenėje ir versle bei investuotojų noras investuoti į žaliosios energijos pajėgumus, skatina atsinaujinančios energijos augimą. EY tyrimas rodo, kad praėjusiais metais, nepaisant pandemijos, pasaulinės investicijos į atsinaujinančios energijos gamybos pajėgumus padidėjo 2 % iki 303,5 mlrd. dolerių, o atsinaujinančios energijos pajėgumai augo 45% daugiau nei 2019 m. ir pasiekė 265 GW, kas yra sparčiausias augimas nuo 1999 m.

Didėjantys ES siekiai atsinaujinančios energijos srityje daro spaudimą viso žemyno ekonomikai paspartinti perėjimą. Nors Vakarų Europai dar reikia daug nuveikti, ji turi pranašumą prieš daugelį palyginus neseniai įtrauktų ES valstybių narių iš Rytų Europos. Rytų Europa patiria vis didesnį spaudimą didinti atsinaujinančių išteklių derinį ir užtikrinti, kad iki 2050 m. nebūtų praleistas ES nustatytas anglies neutralumo terminas. Siekdamos pagreitinti perėjimą prie atsinaujinančios energijos pasaulyje, įvairios Rytų Europos rinkos susiduria su ypatingais iššūkiais ir geopolitine įtaka, įskaitant senos infrastruktūros atnaujinimą ir energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimą. Kiekvienoje srityje yra konkrečių ekonominių, socialinių ir politinių kliūčių kelyje į žaliąją ateitį: tobulinti paskirstymo tinklus, kurti technologijas ir finansines priemones, skirtas jų perėjimui į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančią ekonomiką remti.

ES tikslai mažinti anglies dvideginio išmetimą tampa vis ambicingesni, o jų poreikis - skubesnis. Nors daugelio Vakarų Europos šalių ekonomika turi gerai išvystytą žaliosios energijos infrastruktūrą, Lietuva ir Rytų Europa akivaizdžiai yra naujovių ir pokyčių vieta (Lietuvos elektros energijos tiekėjas iškėlė pirmąją žaliąją obligacijų emisija, Albanijoje finansuojama plaukiojanti jūrų vėjo platforma), bet vis dar turi daug nuveikti šiuo keliu. Lenkija ir Vengrija yra vienintelės dvi, patekusios į 40 geriausių atsinaujinančios energijos šalių patrauklumo indeksą, palyginti su 13 regionų iš Vakarų Europos.

2020 m. ES tikslas iki 2030 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą buvo padidintas nuo 40 % iki 55 % lyginant su 1990 m. Nors šis siekis gali būti būtinas siekiant išlaikyti klimato kaitą kontroliuojamose ribose, ji sukels didelių sunkumų tokioms ekonomikoms kaip pvz. Lenkija, šiuo metu daugiausia priklausančiai nuo anglimi kūrenamos energijos.

Klausimas, ar gamtinės dujos yra priimtinos kaip pereinamasis kuras, gali lemti ar nutraukti perėjimą šalims, kuriose žiemos yra šaltos ir kurios priklauso nuo miesto centralizuoto šildymo sistemų. Neturint galimybės greitai pereiti prie daug mažiau anglies reikalaujančių gamtinių dujų, šios sistemos stengsis bet kokiu greičiu gerokai sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį.

Tačiau ES ambicijas palaiko žalias naujasis susitarimas (angl. the Green New Deal) padėti šalims ir regionams sukurti reikiamą infrastruktūrą. Europos Komisija sukūrė beveik 17,5 milijardo eurų (20,7 milijardo JAV dolerių) pereinamojo laikotarpio fondą (angl. Just Transition Fund), skirtą remti ekonominį diversifikavimą regionuose, kurie labiausiai nukenčia nuo anglies dvideginio išmetimo, ir padėti perkvalifikuoti sparčiai senstančią darbo jėgą.

Vyriausybės nusiteikusios teigiamai ir, sulaukus didesnės ES institucijų paramos, regionas jaučia didesnį susidomėjimą iš rinkoje veikiančių investuotojų, kurie pirmą kartą arba nuodugniau tiria galimybes.

Baltijos šalys - Lietuva, Latvija ir Estija - gaus naudos iš Baltijos jūros vėjo bumo, tačiau jos turi savo individualių iššūkių. Baltijos šalys reikalauja investicijų į infrastruktūrą, kad sinchronizuotų savo elektros tinklus su Europa.

Nors dabar jas su kitomis ES rinkomis jungia „Baltijos žiedas“ - rinkų jungiamųjų linijų sistema, jos vis dar sinchronizuojamos su Rusijos ir Baltarusijos, o ne ES rinkomis. Atsijungimas nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros sistemos yra nuolatinis procesas, kuris turėtų baigtis 2025 m., kai visos trys Baltijos šalys bus sinchronizuotos su kontinentinės Europos tinklu. Pagerėjus energijos vartojimo efektyvumui ir ekonomikai, atsiribojančiai nuo daug anglies naudojančių pramonės šakų, šioms valstybėms buvo lengviau sumažinti išmetamų teršalų kiekį.

Lietuva sutiko nutraukti savo Ignalinos atominės elektrinės kaip stojimo į ES sąlygą. Tačiau vis dar yra labai priklausoma nuo importuojamos energijos, nes du trečdaliai energijos suvartojama remiantis importu, daugiausia iš Rusijos. Bendras energetinės nepriklausomybės ir anglies neutralumo siekis paskatino sukurti plataus užmojo nacionalinį energetikos planą, kurio tikslas - iki 2030 m. 70 % vidaus elektros energijos gamybos ir iki 2050 m. pilnas energetinis nepriklausomumas. Lietuvos Vyriausybė siekia, kad iki 2030 m. 45 proc. suvartojamos elektros energijos ir net 90 proc. šilumos energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių, o iki 2050m. - 100 proc. Turėdama tokius ambicingus tikslus, Lietuva artimiausiais dešimtmečiais greičiausiai bus labai aktyvi atsinaujinančių išteklių rinka.

Galbūt Latvija ir Estija anksčiau nejautė tokio spaudimo tapti tvariomis kaip Lietuva, tačiau tai keičiasi. Estija vis dar yra labai priklausoma nuo daug anglies reikalaujančios skalūnų alyvos, todėl siekiant iki 2030 m. sumažinti jos išmetamą kiekį, reikės greitai judėti. Tikėtina, kad didžiausias dėmesys bus skiriamas biomasei - didžiausias biomasės granulių gamintojas Europoje „Graanul Invest“ įsikūręs Taline. Nors biomasę kritikavo klimato aktyvistai, abejojantys jos tvarumu, pastaruoju metu pasiekta pažanga technologijų srityje ir kuriant švariau degančias granules leido ES ją pavadinti ekologišku kuru. Esant dideliems hidroenergijos pajėgumams, 40 % visos Latvijos energijos suvartojama jau iš atsinaujinančių šaltinių, o iki 2030 m. ji sieks 50 %. Dėl to vėjo jėgainės ir biomasės naudojimas bus išplėstas į bendrą kuro mišinį, išnaudojant geografinius pranašumus - Baltijos pakrantė ir daugiau kaip 50 % miškų.

Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) teigia, kad Lietuva gerokai sustiprino savo energetikos sektorių, ypač sveikina elektros tinklo sinchronizavimą su žemyninės Europos tinklu bei perėjimą prie atsinaujinančios energijos. Lietuvai dar reikia didinti investicijas į švarios energijos technologijas, kad būtų padidintas tiek energetinis saugumas, tiek konkurencingumas. Lietuva yra viena pirmųjų Europos šalių, sukūrusių galimybes kiekvienam gyventojui ir namų ūkiui naudoti atsinaujinančią elektros energiją – sukurta sistema, kai elektra iš atsinaujinančių energijos šaltinių gali būti gaminama vienoje vietoje, o naudojama – kitoje.